Ir vis gi tai įvyko... Man nusiseke aplankyti vieną iš mano svajonių kraštų - Meksiką. Ne savo ekonomika, pasiekimais technologijoje ar galia ji mane traukia. Nenoriu aš įžeisti šiųdieninių Meksikos gyventojų, bet Meksika man įdomi savo kultūra, gyvavusia iki Kolumbo "Amerikos atradimo" ir europiečių kolonizacijos.

Taip jau susiklostė gyvenimas, kad man atsirado šansas aplankyti Meksiką. Jau ilgai buvau nesimatęs su savo meile ir gerai žinojau kas manęs laukia, jei sutiksiu ateinančius 2005 čia - Berklyje, nes turėjau patyrimo iš 2004-ųjų metų sutikimo. Be to, aš jaučiau, kad mano sugryžimas suteikia ne vien tik džiaugsmo, bet ir nusivylimo tiek ir man pačiam, tiek ir kitiems. Mąsčiau, kad įspūdžiai ir pasinėrimas į kito krašto kultūrą bei istoriją leis toms mintims nepasiekti mano sąmonės. Kelionei buvo ir pakankamai geros sąlygos - ir aš, ir Agnutė turėjome naujametines atostogas. Taigi, turėjome apie porą savaičių kelionei, kurias kiek galima talpiau norėjau panaudoti ir pažinimui, ir poilsiui. Mano kelionė prasidėjo nuo interneto ir knygyno. Labiausiai rūpėjo kaip sutvarkyti kelionės dokumentus Agnutei, nes tai turėjo būti kalėdinė dovana. Teko truputį pasidarbuoti elektroniniu paštu susirašinėjant su Lietuvos kelionių agentūromis, nes aviabilieto Jungtinėse Valstijose iš Vilniaus į Mexico Citį įsigyti neįmanoma (bent jau man nepavyko). Iš pradžių aš mažai vilties turėjau, kad su manimi aplamai kas nors bendraus, bet, mano nuostabai, man sekėsi gana gerai. Dar vieną džiugią žinią gavau iš Meksikos konsulato Stokholme. Išsiaiškinau, kad pagal dvišalį susitarimą Lietuva ir Meksika panaikino turistinių vizų režimą nuo 2004 m. rugsėjo 1 d.. Tai mane iš tiesų labai nudžiugino, o tuo pačiu nukrito ir didelė rūpesčiu našta dėl vizos Agnutei ir, žinoma, man pačiam, nes buvau girdėjęs, kad tai suvalgo nemažai laiko, turbūt ir nervų.

Tačiau, žinoma, daug daugiau laiko teko skirti pačios kelionės planavimui. Norėjau išrinkti kelionės maršrutą tokį, kad aplankytume kuo daugiau įdomių istorinių vietų, o taip pat būtume nuo nieko nepriklausomi. Tai turbūt nėra pats pigiausias būdas aplankyti šalį, tačiau kelionės metu įsitikinau, kad tai yra verta tu nuostabių, o kartais ir ne itin malonių (kokia tikra kelionė be nuotykių?) akimirkų. Iš pradžių galvojau, kad planuosime kelionės maršrutą abu su Agnute. Siunčiau ir knygą apie šią šalį, bet kaip vėliau paaiškėjo, daugiausia organizacinės atsakomybės teko man. Gal mano klaida buvo ta, kad knyga buvo ne lietuvių, o anglų kalba. Man planuoti patiko, tad aš nesiskundžiau - keliavau sau po Meksikos žemėlapį ir įsigytą keliautojo žinyną. Įsitikinau, kad jie yra labai naudingi tiek ir organizuojant kelionę, tiek ir jos metu. Jau žinojau, kad mes susitiksime Mexico City. Agnutė norėjo pailsėti prie vandenyno paplūdimyje, o aš aplankyti istorines vietas. Dėl to teko spręsti optimizavimo uždavinį: laikas ribotas, o norėjosi pamatyti daug kartu ir nenuvargstant (kartais suprantu, kad matematikos filosofiją-žinias galima pritaikyti ir kasdieniniame gyvenime). Taigi, po ilgų klaidžiojimų tarp žemėlapio, knygų ir knygyno, pasitariant su Agnute ir pačiu savimi gimė kelionės maršrutas: Mexico City - Teotihuacan - Oaxaca - Monte Alban - Bahias de Huatulco - Puerto Escondido - Acapulco - Mexico City. Susumavus atstumus susidarė apie 3000 km. Kelionė ilga, o nemokant ispanų kalbos ir nelengva ... bet įgyvendinama. O kadangi man iššūkiai patinka, tai kodėl gi ir nepabandyti?! Sekanti užduotis buvo viešbučių paieška. O tai buvo man ir ne taip įdomu, ir, be to, tam sugaišau nemažai laiko. Pasirodo, kad Meksikoje žiema yra atostogų sezonas (angl. high season). Beja, tai akcentuoja ir daugelis meksikiečių, kai kalba eina apie kainą. O kainos tuo metu yra dvigubos, neperdedant, o kartais ir dar aukštesnės. Tai yra didelis minusas. Dar vienas minusas yra ispanų kalbos nemokėjimas. Jie mano, kad visi kalbantys angliškai yra iš JAV ir "baudžia" negailestingai. Dažnai lietuviškas mentalitetas, jei ir nepadeda to išvengti, tai bent sumažinti pasekmes leidžia. Taigi, Mexico Cityje ir pagrindiniuose kurortuose viešbutį rezervuotis galima nesunkiai, jei tuo pradedama rūpintis iš anksto. Tačiau kai norima aplankyti egzotiškesnes vietas, reikia paplušėti. Kreditinė kortelė kaip garantas kartais padeda, bet dažnai jie nori užstato pavedimu. Kadangi Meksika yra nepatikimų valstybių bankų sąraše, padaryti pavedimą (pinigų perlaidą) užtrunka iki mėnesio ir daugiau. Blogai, kai Meksikoje dar be to sugalvojama keisti sąskaitų numerius ir apie tai nežino net pats gavėjas. Tada pavedimas sugrįžta, tačiau bankas visvien pasiima apie 60 USD priklausomai nuo banko. Taip nutiko, deja, ir man. Štai taip ėjosi kelionės planavimas.

Kelionė prasidėjo gruodžio 19 dieną. Mano skrydis iš San Francisko į Mexico City buvo su sustojimu Šarlotėje, Šiaurės Karolinoje. Suprantama, kad skrydis nebuvo labai logiškas, bet pigesnis. Nors skrydis atgal buvo dar absurdiškesnis - per Čikagą ir su neplanuota nakvyne. Į Mexico Citį aš atvykau pirmesnis, nes reikėjo pasitikti savo damą. Tai leido man nuveikti ir naudingų darbų. Skrendant per Meksiką žemė iš po debesų patalo išniro tik ties pačiu Mexico City. Jau iš paukščio skrydžio matėsi kaip saulė nuniokojusi gamtą: miesto, iš visų pusių apsupto snieguotomis kalnų viršūnėmis, slėnyje visur išdeginta. Tartum žvelgiau į rudą dėmę žemėlapyje, kuriame jis pažymėtas esąs 2239 metrai virš jūros lygio. Galbūt tas aukštis laikui bėgant kiek ir sumažės, nes visas miestas-megapolis grimsta žemyn dėl iš gręžinių siurbiamo milžiniško kiekio geriamo vandens. Jo vietoje prieš europiečių invaziją tyvuliavo didžiulis ežeras, bet dėl miesto plėtros ežeras sparčiai senka ir dabar matyti tik stačiakampio formos tvenkinys. Besileidžiant žemyn išryškėja ir kiti žmogaus veiklos padariniai - visos miesto apylinkės yra "papuoštos" šiūkšlynais. Aš dar tokių šiūkšlynų nebuvau matęs. Jie visur - pakelėse, miesto gatvėse ir net pačiuose namuose.

Laiką, kurio turėjau iki Agnutės atvykimo, stengiausi išnaudoti naudingai, nes žinojau, kad ji atskris vėlai ir tesinorės pasiekti viešbutį. Taigi, pirmiausia aš nuėjau pavalgyti į meksikietišką-amerikietišką oro uosto "restoraną", nes su lėktuvo meniu tikrai neužkimši lietuviško skrandžio ir normalaus maisto jau kuris laikas buvau neturėjęs. Vėliau nuėjau paieškoti automobilių nuomos kompanijos, kurioje turėjome išsinuomoti automobilį. Ten susitikau grupę amerikiečių, kurie buvo susinervinę ir bandė išsiaiškinti kažką su nuomos punkte dirbančiu vadybininku. Pasirodo, jų lėktuvas pavėlavo atskristi porą valandų, o meksikietis nenorėdamas prarasti biznio prastūmė jį kitam, o šiems atvykus jau nebeturėjo ką ir pasiūlyti. Tokios situacijos, iš tiesų, nėra labai malonios ir ne visada lengva tuomet surasti kaltus. Aš kartu pasidžiaugiau, kad užsukau, nors išsinuomoti žadėjome tik po dviejų dienų, nes buvome suplanavę vieną dieną skirti apžiūrėti Mexico City. Aš jų pasiteiravau ar nereikia palikti užstato, bet mane patikino, kad su manimi viskas gerai ir amerikiečių likimas neištiks. Na, tai apsiraminęs po jo tokio užtikrinimo nuėjau apžiūrėti oro uoste ekspozicijos, kaip yra planuojama suremontuoti ir praplėsti oro uostą bei sutvarkyti aplinką. Kad nereikėtų man su Agnute blaškytis po miestą, susiradau kur yra metro sustojimas, apsiprekinau pigiausio pasaulyje metro bilietų po 3 MEX (vienuolika meksikietiškų pesų kainuoja vieną dolerį). Savo damą pasitikau su rože laukiamajame. Aš atėjau kokia pusvalandžiu ankščiau nei turėjo nusileisti lėktuvas. Salėje buvo susirinkusi minia žmonių. Aplink lakstė bagažo nešikai. Nenorėdamas pražiopsoti Agnutės įsiveržiau į priekį, kad galėčiau matyti kiekvieną išeinantį žmogų. Nors meksikiečiai ir nedidukai, bet oro uoste daug užsieniečių, todėl man visgi reikėjo pasistiebti, kad galėčiau gerai nužvelgti visus išėjimus. Taip aš ten prastypčiojau gerokai virš valandos, nes tuo metu atvyko keli lėktuvai iš Europos ir Agnutė nelabai skubėjo veržtis išeit. Šalia manęs stovėjo viena moteriškė rankoje sugniaužusi gėles ir rodėsi, kad tuojau pravirks. Kaip ir aš vis dairėsi ir nerimavo, kad dar neišeina jos laukiamas keleivis. Pagaliau aš pamačiau iš minios išnyrančią lietuvaitę ir mano rūpesčiai baigėsi. Buvo labai keista ir kartu malonu susitikti nepažįstamoje šalyje abiem atvažiavus iš skirtingų pasaulio kampų. Mes ilgai nelaukę nuėjome parašyti e-laiškų saviškiams, kad suradome vienas kitą, ir pajudėjome link viešbučio.

Kiek esu girdėjęs metro Mexico City yra pats pigiausias pasaulyje. Pagal kainą ir kokybė: nors nėra labai prišiūkšlintas, bet morkinės spalvos vagonėliai senoki ir bilda. Ypatingo įspūdžio jie man nepaliko. Kaip ir Rusijos "električkose" yra gausu muzikantų ir prekeivių, kurie sugeba ir per sausakimšus vagonėlius judėti iš vieno galo į kitą. Metro sistema ten yra didžiulė (kaip ir pats miestas) ir su ja galima pasiekti nuotokiausias Mexico City vietas. Tai man patiko. Tačiau didžiausią įspūdį man yra palikę Maskvos metro ir San Francisko BART (Bay Area Rapid Transit). Maskvos metro yra įspūdingas savo stotelių puošnumu (nors ir Sovietų Sąjungos paliktais motyvais) bei gyliu, o San Francisko BART yra maloniausias savo vagonėlių tvarkingumu (visur kiliminė danga ir minkštos, švarios sėdynės) ir važiavimo komfortu. Sako, kad ir Vašingtono metro yra gražuz. Taigi, mes be nuotykių laimingai pasiekėme savo viešbutį. Buvau ten labai nustebintas. Viešbutis buvo gražiai apšviestas ir išsiskyrė iš niūrios gatvės nuotaikos. Man iš karto krito į akis raudono marmuro foje ir laiptai - turbūt mane kaip ir vaiką dar tebedžiugina blizgučiai ir žaismingi šviesos atspindžiai. Taigi, mes, ačiū Dievui, be jokių staigmenų buvome užregistruoti, gavome savo kambarį. Kelionės buvau truputį išvargintas ir aš, ir Agnutė, bet dar prisivertėme išeiti į miestą pavalgyti. Patenkintas buvau ir tuo, kad viešbutis buvo centre, pora blokų nuo miesto rotušės - Zocalo. Buvo vėlu, turbūt apie vidurnaktį, bet mums dar pavyko pagal viešbučio darbuotojų instruktažą surasti užeigėlę - nors ir ne iš pirmo karto. Nežinau, ar tai dėl jų ūgio, ar taupumo, o gal saugumo sumetimų, bet dažnai durys įėjime į pastatus juokingai žemos. Dažnai man - tokiam "saboniui" - reikėdavo ir galvą nulenkti. Nepasakosiu daug kaip mums sekėsi užsisakinėti ispanų kalba, tačiau rankų pagalba ir pramoktais keliais žodžiais susibendravome. Smagu, kad geranoriški buvo šalia vakarieniavę vietiniai meksikiečiai. Aš JAV jau buvau pratęs prie kai kurių meksikietiškų patiekalų pavadinimų, bet čia buvo dar ir negirdėtų, o ir tie girdėti buvo gerokai kitokie. Apsidairę ką valgo aplinkiniai žmonės, užsisakėme vaisių asorti ir enčiladas. Nustebino tai, kad padavėjų apsisukimai Meksikoje yra gerokai lėtesni nei jų tautiečių JAV. Turbūt dėl to, kad ir atlyginimai yra gerokai mažesni. Prie šito kelionės metu reikėjo pratintis. Pasisotinę grįžome "namo" - dienos darbai buvo baigti. Sekančią dieną mūsų laukė didelė dienotvarkė.

Sekančią dieną atsikėlėme žvalūs ir pailsėję. Taip gera po ilgos kelionės nusnausti didelėje lovoje, kur gali normaliai ištiesti kojas ir ausyse nespengia lėktuvo keliamas triukšmas. Nors, kita vertus, juk tai buvo dar tik mūsų kelionės pradžia. Dar pro viešbučio langą norėjau pasidairyti po miestą, tačiau tesimatė restauruojamas pastatas kitoje siauros gatvelės pusėje. Na, bet mes ir neplanavome miesto apžiūrinėti pro langą. Mūsų dienotvarkėje buvo pamatyti kas tai yra Mexico City, susipažinti su Meksikos istorija nacionaliniame archeologijos muziejuje ir pabandyti pajausti tą svetimą meksikietišką kultūrą. Pusryčiauti nusprendėme mieste kur nors prie Zocalo - rotušės. Išėjus į gatvę tesinorėjo įsilieti į meksikiečių gretas ir pabandyti pajusti tą meksikietišką miesto kvėpavimą. Tai nebuvo labai lengva dėl mūsų vis išlendančios vakariečių-europiečių elgsenos ir skirtingos išvaizdos. O jie, kaip pastebėjau, jau buvo pripratę prie smalsių turistų žvilgsnių ir vis įkyriai lindo siūlydami ką nors pirkti. Tai labai erzino Agnutę, ir kartais mums tekdavo nuo jų vos ne bėgti. Mums išėjus iš viešbučio ir galvoje besisukant mintims apie maistą pasitiko pirmieji kvapai. Nesunkiai akimis suradau ir jų šaltinį. Scena buvo ne itin maloni. Mūsų supratimu higiena buvo klaiki: vargana, nešvariais drabužiais apsirengusi moteriškė ant šaligatvio stovėjo su ant trikojo padėtu bliūdu ir rankomis kažką jame maišė. Berods, jis buvo dar iš apačios kaitinamas, o priėjus arčiau pasimatė ir turinys: dešrelės gabalas, kažkokios rūšies vabalai plius kelios daržovės. Agnutė buvo pakraupus. Aš, be abejo, irgi ne ypatingai pamalonintas, tačiau dar alkio jausmas nebuvo dingęs. Žinoma, mes prie jos net nestabtelėjome su mintimi pusryčiauti. Pasukę iš skersgatvio, kuriame buvo mūsų viešbutis, į kitą siaurą gatvelę atsidūrėme gatvės turguje. Prekės kaip ir pas mus Gariūnuose, tačiau asortimentas ne toks platus ir prekės pateikiamos ne taip gražiai. Praėję kelis blokus pasiekėme Zocalo - milžinišką aikštę su viduryje jos stovinčiu ne mažiau įspūdingo dydžio vėliavastiebiu. Ten pasijaučiau lyg Maskvos raudonojoje aikštėje. Žinoma, nenoriu aš jų sulyginti, nes jos visiškai skirtingos, bet jausmas panašus. Ją iš visų pusių supa dideli istoriniai pastatai: vienoje pusėje stovi katedra, šone jos labai ilgas istorijos muziejaus pastatas. Kitų pastatų paskirties neišsiaiškinau. Jie buvo papuošti kalėdinėmis griliandomis. Palei bažnyčios tvorą stoviniavo žmonės, kiti žingsniavo į metro, o prie įėjimo į metro sustojimą ar tai besnausdamas pavėsyje, ar tai nustipęs gulėjo benamis šuo. Jau po gatves nardė ir žaliai balti taksi vabalai. Mums taip bežingsniuojant ir besidairant užeigėlės, kurioje galėtume užkimšti skrandžius padoresniu maistu, jautėme kaip dingsta rytmečio vėsa ir saulė vis labiau ir labiau skverbiasi į gatveles. Pagaliau mes ten radome ir kavinę, kuri pasirodė jog pritraukia lankytojų, vadinasi, gal gali pasiūlyti ir normalaus maisto mums.

Papusryčiavę ir išsiaiškinę žemėlapyje kur yra Antropologijos muziejus, nusprendėme jį pasiekti pėsčiomis. Kelio buvo nemažai - turbut apie 8 km, bet kadangi atsikėlėme anksti, laiko buvo užtektinai. Pakeliui užsukome į gana seną akmeninę bažnyčią. Kadangi pas juos dominuojantis tikėjimas krikščionybė, o konkrečiau - katalikybė, tai kitokio tikėjimo bažnyčią surasti yra nelengva. Mano dėmesį atkreipė ne tik tai bažnyčiai bet ir kitiems senoviniams pastatams būdinga statybinė medžiaga. Tai iš išvaizdos rodos kažkas tarp akmens ir porėto molio - sakyčiau kaip koks keramzitas. Viduje bažnyčios gerokai vėsiau nei lauke, todėl smagu ir nuo kepinančios saulės pasislėpti, ir pasidairyti. Jos vidus priminė lietuviškąsias tik kaip ir priklauso sostinei buvo didesnė, nors iš išorės buvo suspausta aplinkinių pastatų ir neturėjo lietuvių bažnyčioms būdingos teritorijos aplink bažnyčią. Nepavykus nufotografuoti elgetaujančios šeimos, pasileidome tolyn link tikslo. O pagundų sustoti ir pasidairyti buvo pilna. Centre iš visų pastatų išsišaukėliškai į padebesius iškilęs Latinoamericana dangoraižis. Jis mano manymu tikrai nėra architektūros šedevras ir krinta į akis tik dėl savo kontrastingo dydžio su aplinkiniais pastatais, nors būdamas 204 m aukščio jis jau nebėra aukščiausias pastatas Mexico City. Sekanti sustojimo vieta buvo prie modernaus meno muziejaus. Jo rausvai auksinės spalvos stogą puošia erelio ant kaktuso statula, snape laikančio gyvatę. Ši simbolika yra dažnai pastebima, o taip pat puošia Meksikos vėliavą. Istorija byloja, kad tai buvo ženklas valdovui pastatyti Tenochtitlano miestą 1325 m., kuris buvo dabartinio Mexico City vietoje. Mes į patį muziejų nėjome dėl laiko stokos, o tik pasigrožėjome ir pasislėpėme nuo saulės šalia esančiame Albany parke. Jame gausu nuo paprastų iki išmargintų gamtos ir istoriniais motyvais fontanų. Tai populiari vieta pasivaikščioti tarp turistų ir vietinių gyventojų. Po parką patruliuoja raiti policininkai išsidabinę tradicine uniforma ir sombrero. Po pasisėdėjimo parke pasileidome didžiuliu prospektu pilnu "vabaliuku" link antropologijos muziejaus. Bulvaro tipo gatvė trimis žalumos juostomis dalija gatvės eismą, o kiekviename žiede yra patatytas koks nors istorinis paminklas. Kelis jų mes apžiūrėjome ir iš arčiau. Didžiausias ir puošniausias jų - laisvės statula. Lyg antra saulė viršūnėje auksu tviska laisvės simbolis - angelas, o paminklo pjedestalas toks didelis, kad jame įrengtas mini muziejus su paminklo istorija. Kadangi buvo Šv. Kalėdų metas nuolatos stebino pakėlėse įrengtos Kristaus gimimo scenos ir kitokie religiniai motyvai. Meksikiečiams Šv. Kalėdos yra didžiausia metų šventė.

Atsigaivindami ledais mes pasiekėme antropologijos muziejų. Prie muziejaus esančiame parke tradiciniais ryškių spalvų drabužiais apsirengę vyrai atlieka ikikolumbinės Meksikos religinį šokį-triuką. Jie pirmiausia penkiese įkopia į aukštą stulpą. Tada keturi jų apsijuosia virve, o kitą galą virvės susuka aplink stulpą viršūnėje besėdėdami ant rato. Tuomet vienas vyras lieka viršuje ir įsikabinęs į stulpą suka tą ratą, o kiti keturi pasileidžia kyboti ant tų virvių. Susidariau vaizdą, kad tuo ritualu jie nori parodyti meksikiečių drąsą ir didingumą, nors gal aš ir klystu. Besisukant ratui, o kartu ir tiems bekybančiams vyrams, virvė ilgėja ir jie žemyn galva pamažu leidžiasi besisukdami aplink stulpą. Jie ištiesia rankas ir tarsi paukščiai leidžiasi link žemės. Nusileidę jie šoka ratu aplink tą stiebą ir groja skudučiais. Tai va tokia atrakcija mus pasitiko prie muziejaus. Pats muziejus yra milžiniškas ir turi daugybę ekspozicijų, pradedant pirmykščių žmonių atsikėlimu į Šiaurės Ameriką, ir tuo pačiu į Meksikos teritoriją, ir baigiant europiečių-kolonistų atnešta ir vietos gyventojų priimta kultūra bei religija. Prie muziejaus dar teko mums su Agnute duoti interviu. Labiausiai įsimintinas ir linksmiausias klausimas buvo ar nenorėtume gyventi Meksikoje. Teko diplomatiškai atsakyti, kad dar nesame susidarę vaizdo apie Meksiką, todėl ir atvykome susipažinti su kraštu. Apie patį muziejų galima būtų pasakoti be galo. Mes per tą visą dieną jo pilnai net ir neapžiūrėjome. Gaila, kad jame neleidžia fotografuoti su blykste. Aš dar iš pradžių stengiausi pedantiškai skaityti įdėmiai prie kiekvieno stendo ir nieko nepraleisti, pažiūrėjome kelis trumpametražius filmus apie Meksikos istoriją ir kultūrą, tačiau baigėsi viskas tuo, kad paskutinės - šiuolaikinės Meksikos - ekspozicijos net deramai ir neapžiūrėjome. Muziejus įrengtas labai gražiai. Tai didžiulis stačiakampio formos pastatas su kiemu ir grybo formos dideliu fontanu viduryje. Kai kurios ekspozicijos besitęsia ir lauke įrengtomis mini piramidėmis ir laukinės gamtos scenomis. Po visų tų istorijos pamokų ir klaidžiojimų tarp majų, actekų, almekų, ixtekų ir kt. kultūrų mums tesinorėjo sočiai pavalgyti ir užversti kojas viešbutyje, kurį pasiekėme nesunkiai su metro. Aš dar besiruošdamas kelionei radau, kad visai netoli (už poros blokų) nuo mūsų viešbučio yra labai geras restoranas. Bent taip jis buvo apibūdintas kelionių į Meksiką vadove. Na, įžengus į jį iš niūrios gatvės kontrastas iš tikrųjų didelis ir dekoracijos viduje įdomios: rausva prieblanda, nedidučiai fontanai, didelės patalpos per kelis aukštus, romantiška meksikietiška muzika. Nejaukiai pasijauti tik dėl tuštumos ir lankytojų stygiaus. Tačiau apie maistą, kurį mes užsisakėme, galėčiau pasakoti visiškai priešingai nei apie tą pirmą įspūdį restorane. Aptarnavimas buvo fantastiškas ir dėmesio tikrai netrūko. Na, bet maistas... Mano jautienos kepsnys buvo pakankamai skanus, bet Agnutės juodomis pupelėmis įdarytas viščiukas neatrodė patraukliai. Ir skonis buvo mažų mažiausiai neįprastas. Agnutei buvo per aštri ir jų patiekta sriubia. Man jau pripratusiam prie indiško ir korėjietiško maisto tai buvo visai normalu. Tai va taip žlugo mano noras nusivesti Agnutę pasivaišinti gero maisto restorane.

Sekančią dieną mes buvome suplanavę nuvykti apžiūrėti Teotihuacan. Tai yra turbūt populiariausia ir lankomiausia istorinė vieta Meksikoje, nes yra tik apie 50 km nuo sostinės. Kadangi mes dar kitą dieną planavome jau palikti sostinę ir leistis į kelionę po Meksiką, o taip pat nors Teotihuacan ir yra netoliese, bet su metro nepasieksi, todėl norėjome važiuoti su savo transportu. Teko vėl vykti į oro uostą, kur ir turėjome išsinuomoti automobilį. Atvažiavome dar keletą minučių anksčiau sutarto laiko, nes nenorėjau, kad ištiktų amerikiečių, su kuriais susipažinau tik atvykęs į Mexico City automobilių nuomos firmoje, likimas. Deja ..., mano viltys buvo bergždžios. Mus pasitiko su gera žinia, kad jie turi tik ką gavę daug naujų automobilių. O po geros žinios (kaip anekdotuose) sekė blogoji - bet tie automobiliai nėra dar registruoti, todėl negali mums jų išnuomoti. Na mažų mažiausiai pamalonintas nebuvau. Bet kadangi tai buvo jų kaltė, jie patys mums surado automobilį kitoje kompanijoje. Laiko sugaišome ten apie valandą, bet už truputėlį didesnę kainą gavome ganėtinai naują Dodge Neon sedaną su oro kondicionieriumi. Be jo važiuoti per Meksikos dykumas būtų buvę ne kas. Tai va tokiais nuotykiais prasidėjo diena.

Bet tai buvo tik visko pradžia. Truputį pavažiavus žiede mus susistabdė policininkas. Jis nė žodžio angliškai nemokėjo. Atsiprašau ... vieną mokėjo - "dollar". Jis iš pat pradžių bandė man įrodyti (ispaniškai ir rankų gestais), kad aš važiavau per raudoną šviesą. Vėliau pakeitė strategiją ir aiškino, kad pasukau, kur nebuvo leistina. Bauda - nei daug, nei mažai - $300. Žinoma, amerikietiškų. Na, aš jam aiškinau, kad esu studentas ir neturiu tokių pinigų. Be to, nesutikau ir su jo pareikštu nusižengimu. Bet pas jį gailesčio nebuvo nė menkiausio. Jis, beja, dar gąsdino, kad sulaikys mano teises ir aš turėsiu susimokėti važiuoti į policiją. Susidariau įspūdį, kad jie panašūs į lietuvaičius. Tada aš jam atidaviau "visus" savo pinigus t.y. meksikietiškas pesas, kurių turėjau apie 600 (~60 USD). Nors aš prašiau man palikti bent šimtą, jis ne tik kad nepagailėjo manęs, bet dar paprašė parodyti piniginę. Gerai, kad mano žaliuokės buvo kitame skyriuje, tai jos liko nepastebėtos pas savo šeimininką. Po šio įvykio iš vis nusprendžiau jas laikyti atskirai. Na, apsidžiaugęs tokiu laimikiu, jis sustabdė eismą visame žiede ir mus palydėjo per raudoną šviesą reikiama kryptimi. Nors sankryžos ir buvo reguliuojamos šviesoforais, bet dažnai prie kiekvienos stovėjo bent pora uždarbiaujančių policininkų. Eismas Mexico City iš tikrųjų klaikus ir visi nardo su savo "vabalais" kaip kas nori. O policininkų ties oro uostu daug turbūt dėl turistų gausos ir automobilių nuomos punktų. Ką aš padariau blogai - tai tas, kad aš sustojau kai jis mane stabdė, nors iš kitos pusės aš nelabai galėjau tuo metu judėti dėl priekį manęs stovinčio automobilio, o jis priėjo pats. Dar blogiau, kad aš jam parodžiau ne Lietuvos, o Kalifornijos teises (jos buvo nurodytos automobilio nuomos sutartyje). Kaip išsiaiškinau vėliau, jie dažniausiai būna po vieną ar po du be automobilių, nuolatos vaikščioja po gatves ir švilpauja. Į juos niekas nekreipia dėmesio, o stoja tik tokie žiopliai kaip aš.

Neypatingai maloniai sutikti policijos dar ilgokai klaidžiojome po Mexico City kol pavyko iš jo išvažiuoti. Mane buvo apėmusi paranoja dėl policininkų, o taip pat erzino dideli kamščiai ir nuolatinis vairuotojų tarpusavio bendravimas garsiniu signalu. Būdavo problemų, jei nepastebėję pravažiuodavome sankryžą, kur turėjome pasukti. Ten rasti legalią apsisukimo vietą nėra lengva, nes nuolat stovi tai draudžiantys kelio ženklai, nors patys meksikiečiai į juos nekreipia dėmesio. Gerai kad mums pasisekė sutikti malonų verslininką. Nors jis ir nemokėjo anglų kalbos, bet mus eskortavo iš miesto ir mes tada toliau sėkmingai tęsėme kelionę link Teotihuacan. Išvažiavus iš miesto pastebėjau, kad kuro bakas jau yra apytuštis, nors iš nuomos punkto išvažiavome su puse kuro bako. Tad mums Mexico City, iš tiesų, teko nemažai paklaidžioti. Greitai toptelėjo mintis, kad mes neturime ir pesų, o kuro reikėjo užsipilti žutbūt. Sustojome pirmoje pasitaikiusioje degalinėje. Reikia paminėti, kad visos degalinės Meksikoje yra valstybinės ir pažymėtos PEMEX ženklais. Kuro kaina yra visur vienoda nepriklausomai ar tai būtų miesto centras, ar koks Meksikos užkampis, ir yra panaši į JAV, bet gerokai žemesnė nei Europoje. Tai buvo gerai, nes nereikėjo sukti galvos kur sustoti užsipilti kuro. Ten sutikome parduotuvėje žmogų, kuris sutiko pakeisti pakankamai geru kursu dolerių ir tada užsipylėme kuro. Išvažiavus iš miesto taip pat pasiteisino besileidžiant lėktuvu matyti vaizdai. Visos pakelės palei miestą - tai didžiulis sąvartynas: buitinės atliekos, statybinis laužas, surūdijusios automobilių liekanos. O visai šalimais jų gyvenamieji namai, kurių stogais besidriekia džiūstančių skalbinių ryškiaspalvės griliandos, tarp kurių įsismaginęs dūksta vėjas. Jų gyvenamieji pastatai yra labai keistos architektūros. Tradicinis namas yra pastatytas iš kelių blokų ir yra stačiakampio formos "dėžė". Galbūt saugodamiesi nuo saulės tiesioginių spindulių, o gal nuo nusikaltėlių, jie namuose nedaro langų matomų iš gatvės. Namai dažniausiai turi viduje nedidelį kiemelį, kuris yra rakinamas nuo gatvės grotomis, ir visi namo langai yra į jį. Kadangi tas kiemelis nėra didelis, jame yra pavėsis ir gerokai vėsiau nei ant saulės. Iš išorės, praeivio akims, namai nėra patrauklūs. Jie dažniausiai vieno aukšto, plokščiu stogu, iš kurio kyšo surūdijusios armatūros strypai. Pagausėjus šeimai ar praturtėjus jie pradeda antrojo aukšto statybą. Nepaisant jų varganos architektūros, jausmas važiuoti keliais nuostabus. Pažvelgus aukščiau ir toliau nuo kelio pakraščių matyti kai kur prasikalusia žaluma papuošta skurdi ir mūsų akiai neįprasta augmenija, o už jos kai kur net sniegu padabintos kalnų viršūnės. Smagu vien tai, kad atsiduri už to perpildyto ir triukšmingo miesto ribų, o save lepini nuostabiais gamtovaizdžiais ir meksikietiška muzika. Susimokėję už kelius, kurie pasirodė ganėtinai brangūs - vidutiniškai 0,1 USD už kilometrą, neužilgo pasiekėme Teotihuacan.

Įvažiavime į istorinę vietovę pasitinka didžiuliai kaktusai ir pilnas besilinksminančių darbuotojų postelis. Susimokame už automobilio stovėjimo aikštelę ir bilietus į piramides, nors vėliau mums taip ir neteko jų niekam parodyti. Jis dar mums pasiūlo gido anglų kalba paslaugas, kurių mes vėliau atsisakėme. Jis iš tiesų ir nereikalingas, nes aplink visur pilna informacinių lentučių su paaiškinimais ispanų ir anglų kalbomis. Pati aplinka labai graži. Nors ir yra daug dar neištyrinėtų piramidžių, ir dar nemažai vyksta restauravimo-atstatymo darbų, bet galima pajusti tų laikų kultūros didybę. Visą ansamblį sudaro dvi pagrindinės piramidės (saulės ir mėnulio) ir kelių kilometrų ilgio mirties prospektas. Iš abiejų pusių jį supa nedidelės piramidės ir gyvenamujų pastatų liekanos. Matyti, kad jau tada (apie 600 m. po Kristaus) jie turėjo kanalizaciją ir ar tai baseinus, ar vandens saugyklas. Visos piramidės, priešingai nei Egipto, baigiasi viršūnėje aikštele ir yra laiptuotos. Jos nėra visos pastatytos iš akmenų, bet yra kalvos vietoje ir tiesiog apmūrytos laiptais iš didelių akmenų. Tačiau savo dydžiu jos nė kiek nenusileidžia Egipto piramidėms. Taip pat, skirtingai nei Egipte, į jas abi yra leidžiama įkopti. Tenka truputį paplušėti, o užsiropštus ant jų atsiveria apylinkių vaizdai ir niekieno nesulaikomas šėlsta vėjas. Teotihuacane truputį erzina apie turistus nuolat zujantys prekeiviai, bet su jais galima žaismingai pasiderėti ir šiaip pasižiūrėti jų prekių. Kainos jų dirbinių yra paimtos iš padebesių ir mokant derėtis galima nusipirkti didesnį pirkinį už trečdalį kainos. Pasigrožėję pusdienį Teotihuacane ir šį bei tą nusipirkę, jau besileidžiant saulutei pasukome atgal į civilizaciją ir savo viešbutį, kurį jau pasiekėme tamsoje. Gerai, kad neteko daug klaidžioti. Mes nesunkiai naktiniu Mexico City pasiekėme Zocalo, nuo kurio gyvenome už vos poros blokų. Tai buvo Šv. Kalėdų diena, todėl gatvėse buvo pilna transporto ir žmonių, o ypač daug jaunimo. Visi buvo triukšmingi, vieni stovėjo prie kavinių ir alkoholio "taškų" eilėse, kiti, kažkur skubėdami ir savo žvilgsniais nulydėdami mus - svetimšalius, judėjo Zocalo link. Būdamas tenais, iš tikrųjų, pasijauti esąs mažuma. Turbūt panašiai kaip Lietuvoje yra nužvelgiami juodaodžiai, į mus žvelgė ispaniško gymio žemaūgiai meksikiečiai. Mes povaliai judėdami nuo vienos sankryžos iki kitos, bei sutikrindami gatvių pavadinimus su atlasu, pasiekėme savo viešbutį ir gavome pasistatyti automobilį jo garaže. Diena pagaliau buvo baigta.

Na, o jau kitos dienos ryte mes atsisveikinome su Mexico City. Dar prieš pat išvažiuojant peržiūrėjau kelionės maršrutą. Iš miesto išvažiuoti atrodė labai paprasta - tik judėk tiesiai pirmyn. Tad vyliausi, kad nereikės mieste klaidžioti kaip praėjusią dieną ir greitai jį palikę judėsime link savojo tikslo - Oaxaca. Atstumas buvo didelis - virš pusės tūkstančio kilometrų, bet tikėjausi, kad įveikiamas. Viskas ėjosi sklandžiai, ir neužilgo miesto gatvių ir šiūkšlynų vaizdai dingo iš mūsų akiračio. Iš priekio į automobilio saloną skverbėsi rytinė saulė, jos spinduliai žaidė kalnų snieguotose viršūnėse. Mes riedėjome puikia Meksikos autostrada savojo tikslo link. Jausmas buvo nuostabus: meksikietiška muzika, pakelėse tipiškas meksikietiškas peizažas: išdeginta saulės žolė, menka augmenija ir kaktusai. Jau po kelionės man jį prisimenant sudreba širdis - kaip buvo smagu. Mes ilgai nevažiavę sustojome papusryčiauti poilsiavietėje, kurioje stovėjo keletas užeigų. Tai toli gražu nebuvo restorano tipo užeigos. Bet kadangi nelabai buvo iš ko rinktis, o pilvas jau duodavo užsiminti, kad laikas kuo save palepinti. Maistas, kaip ir tipiškai Meksikoje, buvo aštrus. Mes pasiėmėme čili sriubos. Agnei ji buvo per aštri. Man jau nebebuvo jokio skirtumo. Suvalgiau savo ir jos likusią sriubą, pasiėmėme naminio darymo sviežių tortilijų su mėsa ir svogūnais, bei kitomis egzotiškesnėmis daržovėmis. Man visada bus juokinga prisiminti bendravimą su jais - meksikiečiais anglo-ispanų kalba. Aš jau po truputį pradėjau suprasti jų sakomas kainas ispanų kalba, išmokau paprašyti sąskaitos ir kitų elementarių posakių. Tai taip ir praėjo visa mūsų diena ant ratų sustojant pakelėse pailsėti, užkąsti ir pasigrožėti vaizdais. Į Oaxacą jau įvažiavome sutemus. Leidžiantis nuo kalnų į slėnį, kuriame ir yra Oaxaca, žiburiais šviečiantis miestas atrodė milžiniškas. Mes dar neturėjome kur apsistoti, o prastai apšviestose gatvėse reklaminius skydus nebuvo taip lengva įžiūrėti. Mes pamatę pirmą nuorodą pasukome į motelį. Budinti moteriškė parodė mūsų kambarį, garažą automobiliui, kurio durų vietoje buvo medžiaginės užuolaidos. Jaučiausi kaip laimės kūdykis - buvo pigi ir graži vieta. Moteriškė dar mums užrodė, kur mes galime nusipirkti pavalgyti. Už kokio kilometro sustojome picerijoje. Užsisakėme porą picų (vieną gavome nemokamai). Agnutė užsisakė "Polo" su vištiena, o aš standartinę "Salami", bet eilinį kartą man teko atiduoti savo maistą jai, o pačiam valgyti tą josios su vištiena. Na, įsitikinau, kad jai rinktis valgį sekasi ne kaip. O ir vištiena Meksikoje buvo kitokio skonio nei mes esame įpratę. Taigi, grįžę į namus ir užkimšę skrandžius, dar paspoksojom jų kabelinę televiziją ir nuėjome miegoti. Jau besiruošiant miego, į motelį atvažiavo keliais automobiliais brigada meksikiečių. Jie ten kokią valandą blaškėsi ir neleido užmigti, nes kaip supratome negavo pakankamai kambarių nakvynei. Ir kodėl gi jie tokie triukšmingi!?

Atsikėlus ryte mūsų laukė nauja pažintinė diena. Mes buvome suplanavę apžiūrėti Oaxacą - rankdarbių ir liaudies meistrų miestą, o taip pat aplankyti Monte Alban - vieną garsiausių meksikiečių istorinių paminklų. Dar tos pačios dienos vakare norėjome pasiekti mūsų kurortą - Bahias de Huatulco, esantį už 300 km nuo Oaxacos. Mes iš ankstaus ryto nuvažiavome į miesto centrą - Zocalo. Oaxaca yra visiškai kitoks miestas nei Mexico City. Jo architektūra nėra tokia sunki kaip Mexico City: namai ne griozdiški, ne ištaikingi, bet daug kur tvarkingai atrestauruoti. Ypač tai pasakytina apie miesto centrą. Gatvės primena siaurus Vilniaus senamiesčio skersgatvius. Miesto senamiestyje yra labai jauki aplinka. Pastebėjau daugiau europiečių turistų, o miesto gyvenimo ritmas ne toks dinamiškas kaip Mechike - žmonės ramesni, niekur neskuba. Senamiesčio gatvėse kai kur yra prekiaujama rankų darbo dirbiniais, nacionaliniais atributais. Zocalo yra pastatyta graži bažnyčia, juk meksikiečių katalikų bendruomenė yra antra pagal dydį pasaulyje po Brazilijos. Jaučiasi, kad meksikiečiai yra labai religingi žmonės. Šalia bažnyčios prekiauja žmonės rankdarbiais, aplinkui yra gražiai įrengtos kavinės su lauko terasomis. Mes taip pat aplankėme kitoje pusėje Zocalo nei yra bažnyčia stovinčius buvusių ispanų-kolonistų rūmus. Dabartinio muziejaus viduje yra keli kiemeliai, didelė freska, kurioje įamžinta meksikiečių kova prieš ispanų atėjūnų valdžią. Mes aplink esančiose turgavietėse apsipirkome. Vos nebuvome sugundyti nusipirkti kepintų tarakonų (ar į juos panašių vabalų), kuriuos meksikiečiai valgo kaip saulėgrąžas. Viena turistė reklamavo, kad iš ties gardu. Apie piet mes nuvažiavome į Monte Alban, esantį už keleto kilometrų nuo Oaxaca nedidelio kalno viršūnėje. Bekylant į kalną mes pamatėme automobilių ir autobusų eiles. Šlaitais senyvo amžiaus piemuo ganė ožkas. Įsitikinau, kad Monte Alban yra pagrindinė vieta traukianti turistus į Oaxacą. Mums pasistačius automobilį eilės gale, dar teko pėsčiomis eiti porą kilometrų iki kalno viršūnės. Kadangi ten nėra pavėsio ir saulė nežmoniškai kaitina, judėti galima tik velkant koją už kojos, nes priešingu atveju iškart prakaitavau. Čia pagelbėjo Oaxacoje nusipirktas sombrero. Piramidės Monte Alban nėra tokios didžiulės kaip Teotihuacan, bet įspūdis ne mažesni. Nuo kalno matyti visa Oaxaca, aplinkui slėniai, o už jų kiti aukšti kalnai. Monte Alban yra mikstekų kultūros palikimas ir buvo statomas 300-800 metais po Kr. - kultūra gerokai jaunesnė nei egiptiečių. Ji labai ilgai negyvavo, nes vėliau buvo išstumta kitų - actekų iš šiaurės vakarų ir majų iš pietryčių. Ant vienos piramidės tebėra išlikęs sodas. Stebina tai, kaip reikėdavo į jį senovėje atgabenti vandens, nes lietūs yra labai reti, o jis pats gi kalno viršūnėje.

Pabuvome Monte Alban keletą valandų ir leidomės į kelionę link Ramiojo vandenyno ir kurorto. Žemėlapyje atstumas neatrodė labai didelis, bet iš tikrųjų mūsų laukė daug nuotykių ir varginanti kelionė. Iš Oaxacos išvažiavome jau pavakare, nors dar ir buvo šviesu. Kelias jau buvo nemokamas, bet tuo tik neilgai teko pasidžiaugti. Pirmiausiai, vėl reikėjo pasikeisti dolerių į meksikietiškas pesas. Niekur nebuvo keityklos, o kelis kartus sustojus degalinėje ir prie vietinių prekeivių, išsikeisti nepavyko. Tai jau buvo nebe Mexico City, ir į dolerius vartydami juos rankose visi keistai žiūrėjo, bet pakeisti niekas nesusigundė. Buvo gaila, bet reikėjo judėti pirmyn. Išvažiavę tik iš miesto užsipylėme už likusius pinigus pilną baką kuro, nes nebuvo aišku kada pasitaikys artimiausia degalinė - žemėlapyje buvo pažymėti tik keli nedidukai miesteliai kalnuose visoje 300 km atkarpoje. Dar Oaxacos pakraštyje privažiavome nedidelę gyvenvietę. Man tokie nedideli kaimeliai labai įsiminė: izoliuoti, tylūs ir spalvingi. Matosi, kad jie yra atskirti nuo civilizacijos - žmonės pagrinde verčiasi žemės ūkiu nederlingose žemėse (gyvulininkyste, turi nedidelius plotelius dirbamos žemės, o taip pat rankdarbiais). Pravažiavus miestelį išvažiavau į negrįstą kelią ir nusigandau: - "Nejaugi tokiu keliu reikės važiuoti kelis šimtus kilometrų?". Laimei, aš nepasukau tik reikiamoje vietoje ir buvau pametęs kelią. Vietiniai gyventojai nurodė, kad reikia pagrįžti truputėlį atgal ir pasukus būsiu reikiamame kelyje. Sugaišau vos keletą minučių, bet saulutė vis greičiau judėjo horizonto link, tuo įspėdama, kad laikas yra labai brangus. Aš stengiausi laikyti didesnį greitį, žinoma, neviršinant saugaus ir leistino. Ir staiga, jau išvažiavus iš to miestelio, pasigirdo dunkstelėjimas ir akimirkai pajaučiau, kad mūsų transporto priemonė skrenda. Taip mūsų buvo sutiktas pirmas gulintis policininkas Meksikoje. Pajaučiau, kad kažkas velkasi po mumis žeme - sustojau. Apžiūrėjau automobilį su nerimu, nes tikrai nesinorėjo nutraukti kelionės kažkur dykumoje be galimybės prisišaukti pagalbos. Ačiū Dievui, mums viskas baigėsi viso labo nedidelės plastmasės, dengiančios iš apačios priekinį buferį nuo vandens ir purvo netekimu. Beja, jau ir prieš išsinuomojant automobilį ji kybojo atplyšusi, nors žemės dar nesiekė. Aš ją galutinai pašalinau. Duslintuvas buvo tvarkoje, važiuoklė sveika. Labiausiai nustebino, kad kalnelis nebuvo pažymėtas kelio ženklais. O jo paskirtis irgi neaiški - juk buvome vidury dykynių. Apžiūrėję automobilį ir apsiraminę kelionę tęsėme toliau. Aš įsijungiau ilgas šviesas ir abudu subedėme žvilgsnius į kelią. Sekantį kalniuką jau pastebėjome. Kelio ženklų nebuvo taip pat ir išryškėjo netikėtai už kokia šimto metrų. Jie buvo padaryti iš tokio pat asfalto kaip ir kelias. Aš sustabdžiau automobilį iki minimalaus greičio. Ropojant per jį automobilis pasiekė dugną. Agnutė į mane pažvelgė priekaištingu žvilgsniu. Tada aš supratau kaip mums galėjo nepasisekti su pirmuoju kalneliu. Na, ir taip negalėdami atsipalaiduoti ir išvystyti padoraus greičio judėjome nuo vieno kalnelio iki kito. Vis pravažiuodavome kas kart kokią gyvenvietę ir aš jau pradėjau jausti kur jie statomi. Pirmiausia, miesteliuose jų visada būdavo lyginis skaičius, o be to, jie būdavo kaip taisyklė ar prie kokio prekybos taškelio, ar užeigos. Taip mums bevažiuojant ir visiškai sutemo. Vietovės buvo vis labiau kalnuotos, keliai siauresni. Pravažiuojančių automobilių buvo retai.

Bevažiuojant staiga už mūsų išniro sunkvežimiukas Dodge, kokie yra populiarūs tenais ir JAV. Jis buvo aukštesnis už mūsų automobilį ir jo žibintų šviesa nemaloniai spigino į akis. Taip prisikabinęs jis važiavo keletą kilometrų. Kelias vingiuotas ir aplenkti tokiuose keliuose nėra paprasta, nes jis siauras, matomumas dėl kalnų nedidelis. Aš nusprendžiau sulėtinti greitį ir leisti jam aplenkti. Belenkdamas staiga jis rėžėsi į mano šoną. Tai tikrai neatrodė kaip netyčinis užkabinimas. Gerai, kad aš jį stebėjau belenkiantį mane. Aš staigiai stabdžiau ir kiek galima prisispaudžiau prie šalikelės, tačiau smūgio išvengti negalėjau - pasigirdo dūžtančio veidrodėlio garsas. Įsidėmėjau, kad Dodge buvo baltas ir apynaujis. Jam dešiniajame šone per kėbulą liko rėžys kai aš staigiai stabdžiau. Viskas truko akimirką. Po šio incidento jis pradėjo greitai tolti nuo manęs. Aš nusprendžiau vytis. Akseleratoriaus pedalas pasiekė dugną, bet automobilis nereagavo į tai taip kaip norėjosi. Nesu vairavęs daug automobilių, bet bent jau su maniškiu BMW nėra ką lyginti. Tačiau mes greitėjome sparčiau nei sunkvežimiukas. Bet man galvoje buvo ir tie gulintys policininkai, dėl kurių nesinorėjo prisidaryti daugiau nelaimių. Avarijos padarinių aš, žinoma, nežinojau, todėl buvau nusprendęs vytis jau bent tol kol pastebėsime jų automobilio numerius. Deja, man ties kalniukais reikėdavo praktiškai sustoti, tuo tarpu jis tik prilėtindavo greitį, o to pasekoje atstumas tarp mūsų ir jų augo. Bet kaip žinia, viltis miršta paskutinė. Mes artėjome prie miestelio, pasirodydavo vis daugiau automobilių, ir tikėjausi, kad jis turės sulėtinti greitį. Kai kada jam jau pavykdavo ir išnykti iš mano akių posūkiuose. Pagaliau mes pasivijome. Aš garsiniu signalu "priverčiau" jį sustoti. Sustojau pakelėje, bet iš automobilio niekas nelipo. Aš nuėjau pasišnekėti pats. Išlipus man jau kilo abejonių - automobilis buvo raudonas. Gal aš apsirikau. Aš užsipuoliau vairuotoją, be kurio automobilyje buvo moteris (greičiausiai žmona) ir keletas vaikų. Jis išlipo. Aiškinau anglų kalba ir gestais kas nutiko, rodžiau numuštą veidrodėlį. Jau tada iš išsigandusio jo žvilgsnio ir mimikos supratau, kad kažkas ne taip. Išlipo Agnutė, o taip pat ir jo žmona, kuri atnešė žibintą. Apžiūrėjome jo sunkvežimiuką - jokių nubrozdinimo žymių nebuvo. Man buvo prieš juos labai nemalonu. Agnutė dar kiek laiko irgi negalėjo tuo patikėti, nes buvome tokie tikri, kad pasivijome būtent avarijos kaltininkus. Apšvietę savo automobilį pamatėme, kad mūsų nuostoliai tik veidrodėlis - jokių nubrozdinimo žymių nebuvo. Iš dalies mums pasisekė. Mes atsiprašėme žmonių už užsipuolimą. Toliau ko nors ieškoti nebebuvo prasmės. Aš galvojau kaip reikia mums pasielgti tokioje situacijoje. Skambinti policijai nenorėjau, nes internete buvau prisiskaitęs, kad Meksikoje po avarijos policija abu avarijos dalyvius uždaro į areštinę, kol neišsiaiškina kaltininko. Be to, po nuotykių Mexico City aš su jais nelabai ir norėjau turėti reikalų. Bet reikėjo pasiskambinti į draudimą. Ieškojome telefono. Pirmame miestelyje jo surasti nepavyko. Sekančiame pakelėje sutikome moteriškę, kuri nurodė, kur galime jį rasti ir dar pati mus palydėjo. Paskambinus į draudimą atsiliepė moteris, bet su ja ispaniškai susikalbėti nepavyko. Vėliau ji rado anglų kalbos vertėją, per kurį ir vyko pokalbis. Išsiaiškinau, kad į policiją man kreiptis nereikia, o nuostolius padengs draudimas. Užsirašiau darbuotojo, su kuriuo bendravau vardą ir pavardę, ir pagaliau su tuom reikalas baigėsi. Mus dar, žinoma, pasinaudodami nelaime numelžė meksikiečiai už telefoną. Aš jiems dar papriekaištavau už tai ir guodžiausi, kad esu studentas. Kaina sumažėjo, bet vis tiek jie mumis pasinaudojo, nes pagalbos telefonas, kuriuo skambinome buvo nemokamas.

Po šitų "atrakcijų" mes buvome dar tik pusiaukelėje. O pagrindinių kalnų mes dar nebuvome ir pervažiavę. Po kiek laiko prasidėjo ekstremalus važiavimas - keliai kalnų viršūnėmis. Aš į šalikeles nelabai dairiausi. Agnutei vaizdas buvo geresni, nes nuokalnė buvo jos pusėje. Ji kalbėjo, kad vos už kelių metrų milžiniškos prarajos, tad pasukti į šalikelę ar užmigti ne pats geriausias sumanymas. O nuovargis nuo vairavimo ir emocijų jau pradėjo jaustis. Maksimalus greitis, kurį galėjau išvystyti, buvo apie 40 km/h, o kas pora šimtų metrų staigūs posūkiai prieš kuriuos reikia labai pristabdyti. Važiuojant įkalnėn jautėsi kaip automobilis ryja kurą. Dėl to kuro bakas ėmė tuštėti juntamai. Važiuojant nuo kalnų ir bestabdant posūkiuose sudilo priekinių stabdžių kaladėlės - kai kada buvo girdėti ratų cypimas. Kalnams rodos nebuvo pabaigos. Bekylant į kalną jau tikėdavomės, kad jis paskutinis, bet užkilus vėl atsiverdavo pilnaties mėnulio apšviestas nakties peizažas su keliais milžinų siluetais priešakyje. Dar teko prasilenkti su keliais iš priešais atvažiuojančiais autobusais. Jie turbūt specialiai pasirenka vykti naktimis kai yra mažesnis transporto eismas. Matėsi, kad jų vairuotojai patyrę ir mes su šiaip ne taip prasilenkdavome. Kai kur kelyje pastebėdavome avarijų ir nuošliaužų pėdsakus, kurie perspėdavo, kad negalima budrumo prarasti nė akimirkai. Taip mes važiavome virš 100 km, t.y. įvertinus greitį apie 3-4 val. Kadangi aš nesu atsparus perkrovoms ir supimui, todėl nuo vinguriavimo keliu mane pradėjo pikinti. Po kiek laiko aš jau nebegalėjau susivaldyti. Kadangi jokių šalikėlių nebuvo ir sustoti nėra kur, vaizdas buvo toks: Agnutė laiko man ties veidu maišelį, o aš vemiu ir tuo pačiu vairuoju. Nežinau ar tai dar man gyvenime teks kada nors išgyventi. Vėliau ir Agnė pradėjo skųstis, kad ją pykina. Ji buvo stipresnė ir mano pavyzdžiu nepasekė, bet kelias iš tiesų buvo labai labai vingiuotas. Jautėsi ir tai, kad buvome gana aukštai virš jūros lygio. Pagaliau iš už vieno kalno išniro slėnis, kuriame žiburiais buvo nušviestas pirmasis miestas anapus kalnų. Tolumoje nesimatė kalnų ir kažkur ties horizontu turėjo būti Ramusis vandenynas. Iki miesto nors ir rodėsi buvo nedidelis atstumas, bet leidžiantis nuo kalno vingiuotu keliu užtrukome ganėtinai ilgai. O taip norėjosi pagaliau ištiesti kojas lovoje. Gamta kitoje kalnų pusėje buvo visiškai kitokia nei mes buvome pripratę matyti. Pirmiausia mane nustebino keistas triukšmas lauke. Prasidarius langą garsas užpildė visą automobilio saloną ir galėjome suprasti kas tai. Aplinkui virė laukinis džiunglių gyvenimas, o ypač ryškiai iš visų garsų išsiskyrė paukščių balsai (lyg kaip kokių papūgų) ir jų tarpusavio tarškesiai. Tai buvo priešinga dykumoms būdingui skurdumui ir ramybei.

Mes pagaliau pasiekėme miestelį. Žinoma, tai buvo tik keli namai, bet kai kuriuose dar švietė šviesa, o kai kur girdėjosi ir besilinksminančių žmonių klegesys. Mums rūpėjo vienas dalykas - susirasti kur permiegoti. Agnutė jau skundėsi, kad nenori jokių kurortų, o tik atgal į Mexico City. Aš vis tikėjau, kad mus čia dar pradžiugins ir malonūs momentai. Tačiau pačio kurorto tą dieną nepasiekėme. Nusprendėme apsistoti Pochutla - miestelyje, kuris jau buvo pažymėtas ir žemėlapyje. Radome "viešbutį", kuris buvo nevertas to žodžio ir nepalyginamas su tuo ką turėjome iki tol. Bet jau viskas buvo nebesvarbu. Pasistačius automobilį Agnutė pastebėjo automobiliuose miegančius žmones - turbūt neradusius kur apsinakvoti. Tai va tokia buvo ilga ir pilna netikėtumų ta praėjusi diena.

Sekančią dieną aš visas degiau pamatyti vandenyną ir kurortą. Ryte Pochutla atrodė taip varganai kaip ir atvažiavus naktį. Mes apėjome miestelį, pasivaikščiodami nuėjome iki bažnyčios, Zocalo, pasėdėjome kavinukėje. Aptarnavimas buvo netikęs, kaip ir visas miestelis. Aš taip savo užsakymo nesulaukęs ir išėjau. Ryte praėjo tikinčiųjų kolona iš bažnyčios, jautėsi kad miestelyje gyvenimas bunda. Ilgai neužtrukę Pochutloje išvažiavome link vandenyno ir Bahias de Huatulco. Laukinė gamta buvo neįprasta ir kerinti. Dar saulė nebuvo pakilusi aukštai, nebuvo didelės kaitros, džiunglių spalvos buvo sodrios ir kontrastingos. O labiausiai stebino tokie pat kaip ir iš vakaro sklindantys garsai - nepakartojamas jausmas. Pamatę kelis namus džiunglėse, sustojome pasižiūrėti apylinkių. Kai kur buvo matyti nedideli ploteliai prakirstų medžių, kuriuose matėsi kažkuo užsodintos lysvės. Ant kalvų šlaitų iš medžių tankmės kyšojo pirmykščius trobesius primenantys padrikai suręsti jų būstai. Pavažiavus dar penkiasdešimt kilometrų nuo Pochutlos turėjome pasiekti tikslą. Ir mus abu dar kartą nustebino Meksika. Įvažiavome tarsi į patį rojų. Buvo toks kontrastas su tuo ką matėme vos prieš pusvalandį, kad pasijaučiau iš tikrųjų ten. Aplinka buvo nuostabiai sutvarkyta ir prižiūrima. Aš jaučiausi be galo laimingas ir dėl to, kad vėl mačiau šviečiantį Agnutės veidą. Supratau, kad ir ji yra maloniai nustebinta, ir viltis, kad mūsų dar laukia daug malonių akimirkų, sustiprėjo. Matėme, kaip alėjose pluša darbininkai tvarkydami aplinką. Nors vietovė ir yra ant vandenyno kranto, bet kritulių žiemą praktiškai nėra, todėl visur veikė laistymo sistemos.

Pirmiausia mes įvažiavome į La Crucecita. Kurorte, vadinamame Bahias de Huatulco, yra aštuonios įlankos viena šalia kitos. Prie jų yra keletas miestelių, o La Crucecita yra vienas iš jų. Tai yra naujausias didelis Meksikos kurortas. Iki 1980 metų ši pakrantės juosta turėjo tik vieną mažą žvejybos kaimelį. Ji buvo žinoma tik nedaugeliui laimingųjų kaip nuostabaus grožio ir ramybės oazė. Tačiau jis vis labiau traukia verslininkus ir investuotojus, todėl kurortas plečiasi. Bet dar ir dabar pats aukščiausias pastatas tėra šešių aukštų. Pats kurortas yra labai erdvus, neperpildytas poilsiautojų. Visos įlankos užima virš 50 kilometrų pakrantės, šalia 1998 metais buvo įkurtas nacionalinis parkas (Parque Nacional Huatulco), kuris saugo 119 kvadratinių kilometrų teritoriją, apimančią pakrantę, vandenyną ir apylinkės miškus. Pastaruoju metu parkas iš visų pusių yra vis labiau spaudžiamas verslininkų, siekiančių plėsti savo veiklą. Bahias de Huatulco yra nuostabus savo pakrantėmis, smėliu, vandenyno dugnu ir vandens skaidrumu. Priešingai nei senuosiuose Meksikos kurortuose, nė lašo kanalizacijos neišteka į vandenyną. Mane nustebino ir vandens sūrumas. Už keliolikos kilometrų nuo kurorto yra vietinis oro uostas. Kiek man pavyko rasti internete, kiekvieną dieną iš Mexico City į Huatulco yra trys reisai: 9:55, 12:30 ir 16:00 val., ir trys reisai atgal: 11:35, 14:10 ir 17:40 val. trunkantys apie valandą. Dėl to, jei vienintelis tikslas yra pasivartyti paplūdimiuose ir pasidžiaugti Meksikos saule, manau tai yra geriausias būdas pasiekti Bahias de Huatulco.

Mes pirmiausia norėjome apsistoti ir kuo greičiau išsikrovus savo lagaminus važiuoti prie Ramiojo vandenyno ir džiaugtis poilsiu. Derėtų pasakyti, kad viešbučių kainos pagal Meksiką yra labai didelės - nuo 60 USD už dvivietį kambarį parai, o atostogų sezonais t.y. vasarą, o ypač naujametinių atostogų metu (nes yra pats geriausias klimatas) nuomos kaina padvigubėja. Tačiau tai nėra kažkokia išimtis - panašios kainos yra ir didžiuosiuose kurortuose, pavyzdžiui Ixtapoje ir Zihuatanejo. Jau vis daugiau viešbučių galima rezervuotis internetu, bet jei nebijoma rizikuoti likti be pastogės, galima pigiau rasti vietoje. Mes nesunkiai susiradome savo vietelę. Apsistojome meksikietiško stiliaus name, vėliau dar pasivaikščiojome po miestelį ir net pavyko rasti interneto svetainę. Parašę saviškiams e-laiškus ir pakeitę stilių prideramą paplūdimiui išvažiavome link vandenyno. Beja, dar jo buvome taip ir nematę. Kadangi kurorte planavome pabūti keturias dienas, o aplink buvo aštuonios įlankos, tai norėjau kasdien aplankyti po dvi jų: vieną iš ryto, o kitą po pietų.

Pirmoji pasirinkta buvo Bahia de Cacaluta. Kadangi, kaip jau minėjau, aplink yra nacionalinis parkas, privažiuoti su automobiliu iki pat kranto nebuvo galimybės. Mes pasistatėme automobilį aikštelėje ir link paplūdimio nukulniavome pėsčiomis miško keliuku. Iš pradžių buvo net nejauku dėl garsų, sklindančių iš miško tankmės, bet vėliau apsipratau. Aš maniau, kad iki paplūdimio (ispaniškai Playa) bus netoli, bet vis vandenyno nesimatė, nors jau buvo girdėt jo ošimas. Vėliau miškelis perėjo į smėlynus su menka augmenija. Mums pasisekė, nes pro šalį važiavo poilsiautojai su visureigiais ir mus pavežė. Viso buvo turbūt apie pora kilometrų atstumo. Na, ir pagaliau užlipus ant kopos prieš mus atsivėrė vandenynas. Netoliese vandenyne matėsi sala, greta jos kelios jachtos. Žmonių buvo labai mažai - su mūsiške Palanga nėra net ką ir lyginti. Įlanka buvo atskirta uolomis nuo tolimesnės pakrantės, o maždaug poros kilometrų atkarpoje tebuvo keliasdešimt žmonių. Šiame paplūdimyje, žinoma, nebuvo ir prekybininkų, o gėrimų mums berods vėliau pritrūko. Nebuvo ir persirengimo kabinų, o tik pora įrengtų medinių, nendrėmis dengtų pavėsinių pasislėpti nuo saulės. Jos buvo užimtos, o saulė kaitina taip, kad be jos neįmanoma, todėl mums teko pavėsį organizuotis patiems. Mums pavyko rasti statybinių medžiagų (pagalių ir nendrių), todėl pavyko pasidaryti šešėlį savo užpakaliukams patiems. Man labai patiko pakrančių smėlis: jo smiltelės yra didelės kaip grikių kruopelytės, bet ne kampuotos, o apvalios lyg žirniukai. Taip mes visą dieną arba prasiraičiojome ant smėlio, arba mirkome vandenyje. Na, o kadangi buvau užsimanęs po karklyną pabraidyti, vakare teko traukti iš šlaunies erkę. Įsitikinau, kad aš ne tik lietuviškoms patinku. Turbūt ji labai susigundė keistuolio baltaodžio oda, kai aš rinkau išdžiūvusias nendres mūsų pavėsinei. Tačiau jos buvo gerokai didesnės nei mūsiškės.

Bet ne visi paplūdimiai buvo tokie kaip Cacaluta. Kaip jau minėjau, paplūdimiai skiriasi ar tai gruntu, ar vandens spalva, ar aplinka. Bahia Cacaluta yra viena iš labiau nuo miestelių nutolusių įlankų. Bahia de Santa Cruz yra Santa Cruz miestelyje, kuris vienintelis turi uostą. Ten paplūdimys yra mažesnis, jame daugiau žmonių. Į paplūdimį galima išeiti tiesiog iš šalia esančio restorano. Jame yra daug pavėsinių, suoliukų, o tuo pačiu ir triukšmingesnis, ankštesnis. Čia po pliažą vaikščioja padavėjos, siūlančios gaiviuosius ir alkoholinius gėrimus. Be jų yra ir beslampinėjančių prekeivių, siūloma pasidaryti manikiūrą ar šukuoseną moterims - žodžiu nori užsidirbti dolerių. Man kiekvienas paplūdimys buvo savaip įdomus, skirtingas. Pavyzdžiui, Bahia Tangolunda yra vienas iš didžiausių. Jo pakrante yra išsistatę daug viešbučių tiesiog paplūdimyje ant pačio kranto. Ten yra ne taip seklu kaip kituose, todėl yra aukštesnės ir bangos. Pliažą pusiau skiria uolos, tad norint patekti iš vienos pusės į kitą reikia stačiomis uolomis kopti į 15-20 metrų aukštį. Iš pradžių rodos baisu, bet kai pamatai vietinius gyventojus lipant net nesilaikant į uolas su ant galvos nešamais krepšiais, įgauni drąsos. Uolos tęsiasi ir vandenyje, ant kurių knibžda krabai. Jie tiesiog aplipę akmenis šildosi saulėje, bet prisiartinama visi sulenda į tarpeklius arba sukrenta į vandenį. Vietiniai gyventojai tose vietose gaudo austres ir po to bėgioja tarp poilsiautojų siūlydami su žaliosiomis citrinomis.

Kadangi žiema yra sausas metų periodas tose vietose, ten kur turėtų būti upės tėra išdžiūvusios jų vagos ir apie upių buvimą galima spręsti iš tiltų ir prie jų esančių užrašų. Tiesa, ten yra vienas upelis, kuris neišdžiūna net ir žiemą. Tai Rio Copalita. Mes buvome prie jo žiočių paskutinę savo buvimo Bahias de Huatulco dieną. Dar iš pradžių planavome ir tikėjomės plaukti plaustu jos srauniais vandenimis, bet deja nepavyko. Nors iš vakaro ir susitarėme su žmonėmis, kurie organizuoja tas pramogas, kad mus nuveš, bet sekančią dieną pasakė, kad nuvežti jau nebegali - matyt užgėrė. Tai va tokie jie netikėliai. O ties Rio Copalita esanti įlanka skirtinga tuo, kad joje vanduo nėra toks sūrus kaip kitur dėl savaime suprantamų priežasčių. Labai smagu plaukioti pačioje upėje. Ji yra tarp uolų, srauni, sūkuringa, iš karto taip gilu, kad net negali pasiekti kojomis dugno. Dėl to plaukiodamas greitai nuvargsti, bet galima ir tiesiog plūduriuoti įsikabinus į kokias uolas. O išsiropšti iš vandens irgi nėra paprasta, nes akmenys slidūs ir aukšti.

Panašios buvo visos dienos. Flegmatiškai gulinėdavome paplūdimiuose dieną, o vakarais eidavome pasivaikščioti po miestą, pasižiūrėti naktinio gyvenimo, vakarieniauti. Kai vakarais visi turistai iš paplūdimių sugūžėdavo į miestelių Zocalo, būdavo ankštoka ir automobiliui, ir mums patiems. Aplink Zocalo yra įrengta daug restoranų, kuriuose maistas buvo gana geras. Į centrą be turistų prieidavo ir vietinių gyventojų, buvo pilna prekybininkų su suvenyrais, užkandžiais. Vieną vakarą mes turėjome nedidelį žemės drebėjimą. Man su Agnute tai buvo nė motais, o vietiniai gyventojai pradėjo šūkauti, buvo kurį laiką labai sunerimę. Tik vėliau, kai mes jau paskutinę dieną Mexico City žiūrėjome televizorių supratau kame buvo reikalas. Pasirodo, dieną prieš įvyko žemės drebėjimas Indijos vandenyne, kuris sukėlė ciunamį nusinešusį kelis šimtus tūkstančių žmonių gyvybių Indonezijoje, Šri Lankoje ir keliose kitose Azijos valstybėse, bei kurio banga vėliau pasiekė net rytines Afrikos pakrantes (Somalį ir Madagaskarą). Galbūt žemės drebėjimas ir pas mus buvo dėl padidėjusio Žemės seismologinio aktyvumo.

Mūsų laukė jau nauja kelionė - kelionė atgal link Mexico City, nes atostogų apogėjus jau buvo pasiektas. Atgal mes važiavome palei Ramųjį vandenyną iki Acapulco. Jau buvau labiau įpratęs (labiau patyręs, kaip sakoma) prie Meksikos kelių specifikos, žinojau ko tikėtis ir laukti. Gamta buvo visai kitokia nei ta, kurią matėme atvažiuodami. Daug žalumos, žmonių užveistos kokoso medžių girios ir bananų laukai. Keistai visi augalai atrodė vienodai pasvirę savo kamienais nuo vandenyno. Pakelėmis buvo daug ženklų, nukreipiančių į rančas. Jautėsi, kad žmonės gyvena geriau nei Meksikos viduryje. Mes ne tik važiavome automobiliu visą dieną, nors ir skubėjome pasiekti Acapulco šviesį. Buvome sustoję atsigaivinti ir išsimaudyti pakeliui kalnų upėje. Pasivaikščiojome ir papietavome banglentininkų kurorte - Puerto Escondido. Man jis nepatiko ir su Bahias de Huatulco nebuvo net ką ir lyginti. Jis žinomas tarp banglentininkų, nes gali pasiūlyti didžiausias bangas Meksikoje. Tačiau, mano manymu, jei nori bangų geriausias sprendimas - Havajai. Puerto Escondido yra žvejų miestas. Ar tai dėl to, kad jie valo žuvį tiesiog laivuose, ar dėl to, kad jie į įlanką leidžia kanalizaciją, vanduo yra nešvarus, nors aplinkui daug besimaudančių žmonių. Toks įspūdis man susidarė apie Puerto Escondido. Teko mums pravažiuoti ir pro kareivių postą. Mūsų jie nestabdė ir netikrino, nors keletas mašinų buvo tikrinama. Jie saugo, kad keliais nebūtų gabenami narkotikai ir ginklai. Tai nuo seno buvo rimta problema Meksikoje, su kuria jie kiek žinau sėkmingai kovoja, nors, žinoma, dar neišspręsta.

Mums pavyko įvykdyti dienos užduotį ir sekančią dieną jau leidome Acapulco. Jis yra įsispraudęs tarp vandenyno ir kalnų. Tai ir pramoninis, ne vien pramoginis, miestas. Uoste daug prisišvartavusių kruizinių laivų, yra daug turistų. Yra keli paplūdimiai, iki kurių net nebuvome nuėję, nes pasirodė neverti dėmesio. Vienintelis dalykas, kurį norėjosi ten pamatyti, tai nuo didžiulių uolų nardančius "skraidančius žmones". Mums teko užtrukti kol suradome tą vietą. Acapulco gatvės mane truputį klaidino, nes centre daug siaurų, tarp kalvų besiraizgančių gatvelių. Klaidino ir žmonės, kurių teiravomės kelio. Net ir policininkai. Kokiais sumetimais nesuprantu, bet nežinoti vietos, dėl kurios yra populiarus miestas, neįtikėtina. Nardytojai (ispaniškai Clavadistas) nardo nuo uolų La Quebrada rajone. Jie tuos seancus rengia kas pora valandų. Mes atvažiavome apie vidurdienį ir teko truputį palaukti. Nustebino mokestis - pora dešimčių dolerių už įėjimą į aikštelę ant uolos, nuo kurios matosi kaip jie nardo. Mes dar turėjome kiek laiko, tai apsipirkome šalimais esančiose suvenyrų parduotuvėse. Aš pasinaudojau savo pralavinta derėjimosi strategija, ir nusipirkome už triskart mažesnę kainą staltiesę iš gatvės prekeivio. Dar vienas keistas dalykas nutiko, kai nuėjome atgal prie įėjimo į nardytojų apžvalgos aikštelę; užrašas su kaina buvo dingęs, ir įėjimas tekainavo po kelis dolerius. Tai va tokia įdomi ir stebinanti ta Meksika. Nuo uolų, kurių aukštis įspūdingas - 35 metrai (apie 12 aukštų pastato), nardo keli suaugę vyrai. Jie pirmiausiai užsiropščia į viršūnę praktiškai vertikaliu šlaitu ir kurį laiką meldžiasi prie Šv. Gvadelupės altoriaus. Su jais dar prieš tai treniruojasi keli paaugliai, kurie arba lieka vandenyje ir renka turistų į vandenį primėtytas šiukšles (pasibaisėtina), arba kopia uola, bet ne iki pačios viršūnės. Artėjant jų šou į tą įlanką priplaukia keletas katerių su turistais. Kai kurie sustoja atokiau, matyt, norėdami išvengti mokesčio, bet vandenyje likęs vaikinukas apiplaukioja visus katerius išsidėsčiusius kelių šimtų metrų atstumu ir susirenka "duoklę" - jie tikrai turi sveikatos! Jų pasirodymas trunka neilgai. Pirma, jie išprašo iš turistų aplodismentų, po kurių seka šuolis. Jie sklendžia kaip paukščiai pasvirę kampu į horizontą, mano manymu, stengdamiesi, kad oro srautas nuneštų juos toliau nuo uolos kur yra didesnis gylys. Žinoma, geriausia tai pamatyti savo akimis. Mano manymu tai įdomiausias dalykas Acapulco, kurį verta pamatyti. Man gaila, kad tokie žmonės kaip Cicinas su savo draugais pabuvę Acapulco ir pasitrynę po barus vėliau nušviečia visai Lietuvai, kad Meksika neįdomi ir nuobodi. Jei jis važiuoja pasižiūrėti merginų, tai manau, jam iš Lietuvos nereikėtų kelti kojos - gražiausios yra čia vietoje. Aš įsitikinęs, kad dar ir be to maršruto, kurį mes apvažiavome yra daugybė nuostabių vietų Meksikoje, kaip, pavyzdžiui, Yucatan pusiasalis su Cancun ar Meksikos įlankos pakrantė su Veracruz, bei daug kitų istorinių ir nuostabios gamtos vietų.

Pavakare mes išvykome į Mexico City, nes jau sekančią dieną - pirmą 2005 metų dieną - turėjome palikti Meksiką. Nors tarp Acapulco ir Mexico City yra 400 km, šį atstumą galima įveikti gana greitai. Tarp jų nutiesta autostrada, o kadangi jose nėra policijos (bent aš jos per visą kelionę nepastebėjau), greitį riboja tik automobilio galimybės. Žinoma, viskas turi ribas, bet daugelis važiuoja 160 km/h greičiu. Keliai šie brangūs, bet pasirinkus nemokamus, jie vingiuos per kalnus, bus daugybė "gulinčių policininkų" ir kelionė bus kelis kartus ilgesnė. Mes Mexico City pasiekėme sutemus, bet jau gerai nutuokėme kur yra mūsų viešbutis ir nesunkiai jį susiradome. Kadangi buvo gruodžio 31 d., mes planavome nueiti į šalimais esantį Zocalo pasižiūrėti naujametinių fejerverkų. Dar viešbutyje sužinojome apie stichinę nelaimę Indonezijoje ir kad kai kurios valstybės atšaukė dėl jos naujametinius fejerverkus. Fejerverkų nebuvo ir Mexico City - tik katedroje aidėjo varpai. Zocalo irgi buvo pustuštis. Ne, ne stichinė nelaimė čia buvo kalta. Išsiaiškinome, kad meksikiečiai nešvenčia Naujųjų Metų niekada - na, bent taip kaip lietuviai tai tikrai. Jiems didžiausia šventė visgi yra Šv. Kalėdos. Mes pasivaikščiojome po aikštę, sudeginome po šaltąją ugnį ir dar šnektelėję su atsitiktinai sutiktu estu, grįžome namo. Televizijos programa irgi nebuvo įdomi, todėl ir miegoti nuėjome, kaip Naujiesiems Metams, gana anksti.

Kaip ir priklauso Naujųjų Metų rytui miestas buvo apytuštis. Eismo irgi beveik nebuvo. Mums dar reikėjo priduoti automobilį ir išsiaiškinti dėl draudimo. Vienoje gatvėje mane vietinis gyventojas perspėjo, kad aš važiuoju vienos krypties eismu prieš eismą - gatvės buvo tuščios. Na ir apsižioplinau, tad džiaugiausi, kad neužšokau ant policijos. Oro uostą pasiekėme sėkmingai ir gana greitai. Priduodant automobilį dėl nieko nesikabinėjo. Viskas buvo "OK". Bet "malonumai" prasidėjo, kai kalba iškilo apie veidrodėlį. Automobilių nuomos punkto darbuotojas pareiškė, kad jis paskambinęs į draudimo kompaniją sužinojo, kad draudimo sutartis veidrodėlio sudaužymo nekompensuoja, o man tai kainuos 200 USD. Aš labai tuo neapsidžiaugiau, nes draudimas sudaro didžiąją automobilio nuomos dalį, o, be to, man buvo patvirtinta, kad draudimas tai apmokės paskambinus telefonu po avarijos. "Padiskutavus" su vadybininku aš paprašiau, kad atvažiuotų atstovas iš draudimo kompanijos. Manęs pasiteiravo, ar aš nepraleisiu savo skrydžio, nes jis atvažiuos tik po poros valandų. Mes turėjome žymiai daugiau laisvo laiko, tad kodėl nepasiaiškinus reikalo užuot mokėjus 200 USD. Po daugiau nei valandos atvažiavo pagyvenęs žmogelis, su kuriuo ir užvirė diskusija. Automobilio nuomotuojas buvo jo pusėje - taigi jie abu stojo prieš mus. Aiškinomės ilgai, kas kart grįždami į išeities tašką. Nepasakosiu visų smulkmenų, o tik pateiksiu svarbiausius jų argumentus. Kadangi, firminiame buklete buvo parašyta, jog pagalbinių sudedamųjų detalių, prie kurių priskiriami veidrodėliai, langai, valytuvai ir žibintai, draudimas neapmoka, man už jį reikia sumokėti pačiam. Pačioje sutartyje to nebuvo nurodyta. Jau buvo pabodę su jais ginčytis, tad jei jau nedraudžia "sudedamųjų dalių" (man rodos visas automobilis iš jų sudarytas) sumokėsiu. Jis atsivežė katalogą, pagal kurį veidrodėlio kaina buvo 90 USD - ne 200 USD. Įvertinus darbą už remontą viso buvo truputėlis virš 100 USD. Išsireikalavau iš jo tą draudimo knygą, kurioje aprašyta iš ko susideda automobilis, atminčiai ir susimokėję atsisveikinome su jais. Manau, visų tų diskusijų metu mes su Agnute buvome pakankamai geranoriški, bet principingi, nes tas automobilio sudalijimas man skambėjo kvailai. Vertėjui, kuris mums padėjo susikalbėti su jais ispaniškai dar daviau arbatpinigių, nors buvau jais visais nusivylęs. Jau mums išėjus, aš tvarkiausi visus dokumentus ir kažkaip netyčia žvilgterėjau į kasos kvitą. Jame buvo nurodyta 20 USD mažesnė suma nei mes sutarėme. Mane supykdė, kad jie dar pasinaudodami mūsų nelaime įsidėjo pinigų sau į kišenę. Aš net nesiruošiau visko taip palikti. Nuėjus jo nebebuvo, o bendradarbis jau užrakinėjo patalpas. Jis man pasakė, kad kolega turi neužilgo grįžti. Aš jam net neminėjau kame reikalas, nes galvojau dar neateis. Turėjome kiek laiko, tai kodėl nepalaukus. Po 15 min. atžingsniavo ir jis. Man tik prasižiojus su klausiamu žvilgsniu dėl pinigų, gal tai mano mimikos išsigandęs, jis man be ginčų atidavė tuos 20 USD. Buvau laimingas ne tiek dėl tų 20 USD, kiek dėl teisingumo ir to, kad neleidau būti mulkinamas.

Tai tokiais nutikimais baigėsi mūsų paskutinės valandos Meksikoje ir Mexico City. Tai reiškė atostogų pabaigą ir vėl ilgo išsiskyrimo pradžią. Aš nepaisant visų nutikimų kelionės metu buvau laimingas. Patenkintas ir pačia kelione, ir mumis, kaip mes įveikėme visas kliūtis ir sunkumus. Jei ne tie įspūdžiai ir jūs dabar neskaitytumėte šių prisiminimų.

Tikiuosi, kad šie prisiminimai padės ir tiems, kas planuoja važiuoti į Meksiką. Man rodos svarbiausia, kas turėtų būti jūsų bagaže, yra šaltakraujiškumas gerąja to žodžio prasme. Net ir pačioje beviltiškiausioje padėtyje bus bent trys geros išeitys iš jos. Nepykite, kad meksikiečiai jus apgaudinėja - taip jau jie sutinka turistus, ir jei jau pastebėjote, kad jie jus apgavo ir tai išsiaiškinote, nemanykite, kad jie jau nebandys jūsų daugiau apgauti. Derėkitės visur kur tik yra galimybė, nes jie nori, kad turistai mokėtų kelis kart brangiau, ir stenkitės į tai žiūrėti ne kaip į darbą, bet kaip į bendravimo formą. Manau tai yra svarbiausi dalykai važiuojant į šią šalį. Ir jei jūs negalite pakęsti staigmenų, ar tokie įvairūs nuotykiai jums sukelia ilgalaikį stresą, gal geriau ten ir nevažiuoti, arba važiuoti su ekskursijos grupe. Nors nelabai tikiu, kad jų - tų keistenybių - įmanoma iš vis išvengti.